Automobilio buferių sistema yra neatskiriama automobilio kėbulo dalis, sudaranti keturių{0}}pakopų apsaugos sistemą: išorinį skydą, buferinį sluoksnį, susidūrimo spindulį ir energiją{1}}sugeriančią dėžę. Šiuolaikinius buferius paprastai sudaro išorinis skydas, buferinė medžiaga, smūgio pluoštas ir energiją{3}}sugerianti dėžė. Išorinis skydelis pagamintas iš PP polipropileno plastiko, buferinis sluoksnis yra korio putplasčio arba energiją sugeriančios -konstrukcijos, smūgio pluoštas pagamintas iš plieno arba aliuminio lydinio, o energiją{6}}sugerianti dėžutė yra sulankstomas metalinis komponentas. Ši sistema sugeria smūgio energiją ir apsaugo automobilio dalis susidūrimo metu. Jis gali automatiškai atsigauti po nedidelio susidūrimo ir išsklaidyti smūgio jėgą stipraus susidūrimo metu, kad būtų užtikrinta erdvė išgyventi. Jo dizainas taip pat atlieka dekoratyvinę funkciją.
Susidūrimų mažu{0}}greičiu atveju jis atlieka svarbų vaidmenį sugeriant energiją ir turi atitikti pėsčiųjų apsaugos reikalavimus. Buferio medžiagos iš metalo virto plastiku. 1971 m. JAV Nacionalinė greitkelių eismo saugumo administracija (NHTSA) išleido pirmąjį pasaulyje techninį standartą, reglamentuojantį automobilio buferio dizainą. 1976 m. pagal atitinkamą reguliavimo sistemą buferių standartai buvo suskirstyti į „I fazės standartus“ ir „II fazės standartus“. 1983 m. JAV buferių taisyklės buvo dar labiau sušvelnintos. Plastikiniai buferiai gali sumažinti gamybos sąnaudas 20–30%, palyginti su metaliniais buferiais.